ݺߣ

ݺߣShare a Scribd company logo

Artikuliacinė mankšta

•Download as PPT, PDF•
•
Aistė Tamošiūnienė
Aistė Tamošiūnienė
1 of 11
Download to read offline
Pasvalio darželis – mokykla „Liepaitė“ Vyr. logopedė Aistė Tamošiūnienė 2013m.
Kalba yra neatskiriama tautos kultūros dalis. Kalbėjimas būdingas tik žmogui ir yra viena iš svarbiausių psichinės veiklos funkcijų. Kalbinis bendravimas – tai žmonių tarpusavio kontaktų pagrindas, jo dėka formuojasi aukščiausios pažįstamosios veiklos formos. Sutrikus kalbai, vaikas ar suaugusysis netenka galimybės pilnaverčiam bendravimui, o neretai nukenčia ir kitų psichinių procesų raida.
Kalbos mechanizmas skirstomas į dvi pagrindines dalis: 1 – centrinė arba reguliuojamoji, 2 – periferinė. Kalbos centrinės dalies funkciją reguliuoja galvos smegenų žievė, požievio, kamieno ir nugaros smegenys, o periferinį kalbos aparatą sudaro trys dalys: apatinė, vidurinė ir viršutinė. 1. Apatinė dalis - viršutinės pilvo dalies raumenys, diafragma, tarpšonkauliniai raumenys, plaučiai, bronchai ir trachėja. 2. Vidurinė dalis – gerklos ir jose esančios balso klostės. 3. Viršutinė dalis – artikuliacinis aparatas, kurį sudaro nosiaryklė, skruostai, lūpos, apatinis žandikaulis.
Taisyklingai tarti garsus mes galime tik dėka savo artikuliacinio aparato, kuriam priklauso lūpos, liežuvis, apatinis žandikaulis, minkštasis gomurys. Šių organų judesių tikslumas, jėga, sklandumas vystosi palaipsniui, vystantis vaiko kalbai. Pagrindinius artikuliacinio aparato judesius lavinti padeda artikuliacinė mankšta. Jos tikslas – išmokti tam tikrus artikuliacinio aparato organų judesius, reikalingus taisyklingam garsų ištarimui.
Atlikti artikuliacinę mankštą reikėtų kasdien, kad įgyti įgūdžiai įsitvirtintų. Geriausia ją daryti 3-4 kartus per dieną po 3-5 minutes. Nereikėtų vaikams pateikti daugiau 2-3 pratimų iš karto. Atliekant pratimus reikia laikytis nuoseklumo, eiti nuo paprasto prie sudėtingesnio. Mankštą pravesti emocingai, žaidimo forma. Iš atliekamų dviejų - trijų pratimų naujas turėtų būti tik vienas. Kiti du pateikiami įtvirtinimui. Jei vaikas kokį nors pratimą atlieka nepakankamai gerai, verčiau tobulinti seną pratimą, nei mokytis naują. Įtvirtinimui galima sugalvoti naujų žaidybinių formų.
Artikuliacinė mankšta atliekama patogiai sėdint, tiesia nugara, neįsitempus, rankos ir kojos ramios, be pašalinių judesių. Vaikas turi gerai matyti ir suaugusiojo, ir savo veidą, kad galėtų savarankiškai kontroliuoti atliekamų judesių taisyklingumą. Todėl vaikas ir suaugusysis turi sėdėti prieš sieninį veidrodį. Arba vaikas gali naudotis mažu rankiniu veidrodėliu, tačiau tada suaugusysis turi sėdėti veidu į vaiką. Darbas vyksta tokia seka: -suaugusysis žaidimo forma papasakoja apie būsimą pratimą; -pademonstruoja jo atlikimą; -pratimą atlieka vaikas, kontroliuojamas suaugusiojo.
Suaugusysis, vedantis artikuliacinę mankštą, turi stebėti vaiko atliekamų judesių kokybę: tikslumą, tempą, sklandumą, ištvermę, perėjimą nuo vieno pratimo prie kito. Taip pat svarbu stebėti, kad judesiai būtų atliekami simetriškai tiek į vieną, tiek į kitą veido pusę. Priešingu atveju artikuliacinė mankšta nepasieks savo tikslo. Pradžioje, atliekant judesius, galime pastebėti vaiko artikuliacinių organų įtampą. Pamažu įtampa turėtų praeiti, judesiai tapti laisvesni ir labiau koordinuoti.
Artikuliacinės mankštos atlikimo metu nepamirškime apie gerą vaiko emocinę savijautą. Negalima sakyti vaikui, kad jis neteisingai atlieka pratimą – kitą kartą jis gali iš viso atsisakyti daryti. Geriau pagirti vaiko pasiekimus (“Matai, tu jau gali padaryti platų liežuvį”), jį paskatinti (“Nieko tokio, tavo liežuviukas būtinai išmoks pažiūrėti aukštyn”).
Kai kada neaiškios kalbos priežastimi gali tapti netaisyklingos aplinkinių kalbos pamėgdžiojimas – ne tik suaugusių, bet ir vaikų, bendraamžių. Todėl reikia stengtis, kad vaikas kuo dažniau girdėtų taisyklingą, gražią kalbą: skaitykite jam garsiai vaikiškas knygeles, duokite klausyti vaikiškų pasakų, kurias seka profesionalūs aktoriai, įrašų… Bendraudami su vaiku jokiu būdu nenaudokite “vaikiško šveplavimo”, nepataikaukite jo kalbai. Dažnai šito užtenka, kad išvengtume ar įveiktume kalbėjimo klaidas, be to ir vaikui maloniau kai su juo kalbama kaip su suaugusiu.
Artikuliacinio aparato lavinimo pratimų yra labai įvairių ir juos galima atlikti ne tik logopedinių užsiėmimų metu, bet ir žaidžiant su vaiku.
Artikuliacinė mankšta

More Related Content

Artikuliacinė mankšta

  • 1. Pasvalio darželis – mokykla „Liepaitė“ Vyr. logopedė Aistė Tamošiūnienė 2013m.
  • 2. Kalba yra neatskiriama tautos kultūros dalis. Kalbėjimas būdingas tik žmogui ir yra viena iš svarbiausių psichinės veiklos funkcijų. Kalbinis bendravimas – tai žmonių tarpusavio kontaktų pagrindas, jo dėka formuojasi aukščiausios pažįstamosios veiklos formos. Sutrikus kalbai, vaikas ar suaugusysis netenka galimybės pilnaverčiam bendravimui, o neretai nukenčia ir kitų psichinių procesų raida.
  • 3. Kalbos mechanizmas skirstomas į dvi pagrindines dalis: 1 – centrinė arba reguliuojamoji, 2 – periferinė. Kalbos centrinės dalies funkciją reguliuoja galvos smegenų žievė, požievio, kamieno ir nugaros smegenys, o periferinį kalbos aparatą sudaro trys dalys: apatinė, vidurinė ir viršutinė. 1. Apatinė dalis - viršutinės pilvo dalies raumenys, diafragma, tarpšonkauliniai raumenys, plaučiai, bronchai ir trachėja. 2. Vidurinė dalis – gerklos ir jose esančios balso klostės. 3. Viršutinė dalis – artikuliacinis aparatas, kurį sudaro nosiaryklė, skruostai, lūpos, apatinis žandikaulis.
  • 4. Taisyklingai tarti garsus mes galime tik dėka savo artikuliacinio aparato, kuriam priklauso lūpos, liežuvis, apatinis žandikaulis, minkštasis gomurys. Šių organų judesių tikslumas, jėga, sklandumas vystosi palaipsniui, vystantis vaiko kalbai. Pagrindinius artikuliacinio aparato judesius lavinti padeda artikuliacinė mankšta. Jos tikslas – išmokti tam tikrus artikuliacinio aparato organų judesius, reikalingus taisyklingam garsų ištarimui.
  • 5. Atlikti artikuliacinę mankštą reikėtų kasdien, kad įgyti įgūdžiai įsitvirtintų. Geriausia ją daryti 3-4 kartus per dieną po 3-5 minutes. Nereikėtų vaikams pateikti daugiau 2-3 pratimų iš karto. Atliekant pratimus reikia laikytis nuoseklumo, eiti nuo paprasto prie sudėtingesnio. Mankštą pravesti emocingai, žaidimo forma. Iš atliekamų dviejų - trijų pratimų naujas turėtų būti tik vienas. Kiti du pateikiami įtvirtinimui. Jei vaikas kokį nors pratimą atlieka nepakankamai gerai, verčiau tobulinti seną pratimą, nei mokytis naują. Įtvirtinimui galima sugalvoti naujų žaidybinių formų.
  • 6. Artikuliacinė mankšta atliekama patogiai sėdint, tiesia nugara, neįsitempus, rankos ir kojos ramios, be pašalinių judesių. Vaikas turi gerai matyti ir suaugusiojo, ir savo veidą, kad galėtų savarankiškai kontroliuoti atliekamų judesių taisyklingumą. Todėl vaikas ir suaugusysis turi sėdėti prieš sieninį veidrodį. Arba vaikas gali naudotis mažu rankiniu veidrodėliu, tačiau tada suaugusysis turi sėdėti veidu į vaiką. Darbas vyksta tokia seka: -suaugusysis žaidimo forma papasakoja apie būsimą pratimą; -pademonstruoja jo atlikimą; -pratimą atlieka vaikas, kontroliuojamas suaugusiojo.
  • 7. Suaugusysis, vedantis artikuliacinę mankštą, turi stebėti vaiko atliekamų judesių kokybę: tikslumą, tempą, sklandumą, ištvermę, perėjimą nuo vieno pratimo prie kito. Taip pat svarbu stebėti, kad judesiai būtų atliekami simetriškai tiek į vieną, tiek į kitą veido pusę. Priešingu atveju artikuliacinė mankšta nepasieks savo tikslo. Pradžioje, atliekant judesius, galime pastebėti vaiko artikuliacinių organų įtampą. Pamažu įtampa turėtų praeiti, judesiai tapti laisvesni ir labiau koordinuoti.
  • 8. Artikuliacinės mankštos atlikimo metu nepamirškime apie gerą vaiko emocinę savijautą. Negalima sakyti vaikui, kad jis neteisingai atlieka pratimą – kitą kartą jis gali iš viso atsisakyti daryti. Geriau pagirti vaiko pasiekimus (“Matai, tu jau gali padaryti platų liežuvį”), jį paskatinti (“Nieko tokio, tavo liežuviukas būtinai išmoks pažiūrėti aukštyn”).
  • 9. Kai kada neaiškios kalbos priežastimi gali tapti netaisyklingos aplinkinių kalbos pamėgdžiojimas – ne tik suaugusių, bet ir vaikų, bendraamžių. Todėl reikia stengtis, kad vaikas kuo dažniau girdėtų taisyklingą, gražią kalbą: skaitykite jam garsiai vaikiškas knygeles, duokite klausyti vaikiškų pasakų, kurias seka profesionalūs aktoriai, įrašų… Bendraudami su vaiku jokiu būdu nenaudokite “vaikiško šveplavimo”, nepataikaukite jo kalbai. Dažnai šito užtenka, kad išvengtume ar įveiktume kalbėjimo klaidas, be to ir vaikui maloniau kai su juo kalbama kaip su suaugusiu.
  • 10. Artikuliacinio aparato lavinimo pratimų yra labai įvairių ir juos galima atlikti ne tik logopedinių užsiėmimų metu, bet ir žaidžiant su vaiku.