�ݺ�ߣ

LAIKAS KAVAI ARBA ARBATAI ATEINA...

Kai klausaisi nuobodžių �𾱱�ė��šč��ų...

Kai, klausydamas muzikos, muši ranka taktą...

Kai gyveni aukštuomenės ��ⱹ��Ծ��ą...

Kai kalbiesi vėlų ��첹��ą...

Kai lauki genialios minties...

Kai aplankai artimą draugą, grįžusį iš tolimos kelionės...

Kai stebi valtis, plaukiančias upe...

Miško tankmėje, medžio �貹��ė��...

Kai stebi vandens purslus, apgaubiančius žaidžiančius vaikus...

Kai vaikai apleidžia namus...

Kai lankaisi nuošalioje š��Գٲ��...

Pirmasis puodelis praskleidžia mano sukepusias lūpas ir pirštų galiukais paglosto gerklę...

Antrasis - sugriauna mano vienišo liūdesio sienas...

Trečiasis - įsilieja į bedžiūstančias sielos upes...

Ir pripildo jas senųjų raštų išminties...

Po ketvirtojo - per mano poras išgaruoja praeities neteisybių nuoskauda...

Penktasis - išvalo mano kūną...

Šeštasis - kviečia į nemirtingųjų karalystę...

Septintasis - suteikia begalinę palaimą...

O tada gaivus vėjas padeda išsiskleisti mano sparnams, ir aš pakylu...

Laikas Arbatai