�ݺ�ߣ

Apie Merkinę daug kalbėti netenka, nes tai vienas seniausių Lietuvos magdeburginių miestų. Jai 653 m. Bet pirmieji gyventojai čia gyveno jau 10-ame tūkstantmetyje pr. Kristų. Kiti įdomūs faktai: – Vilniaus miestui magdeburgo teisės buvo suteiktos Merkinėje; – iš mūsų herbo mitinis vienaragis įšoko ir į prezidento vėliavą; – Merkinėje lankėsi rusų caras Petras I, jų karvedys Kutuzovas, švedų karalius Karolis, Jogaila net du kartus šv. Kalėdas Merkinėje sutiko, Vytautas iš pilies rašė laišką kryžiuočių ordinui, buvojo ir Merkinę savo mylimai Barborai Radvilaitei dovanojęs Žygimantas Augustas, lankėsi ir čekų pasiuntiniai, Merkinėje siūlę savo šalies karūną Jogailai, paskui Vytautui... Šiame svarbiame to laikmečio mieste mirė Lenkijos karalius LDK kunigaikštis Vladislovas Vaza, prieš mirtį pareikalavęs išnešti jį aikštėn, kad žmonės pamatytų, kaip miršta karaliai. Miestelį siaubė karai, marai, o jis tebestovi… Ir dalijasi savo istorija, nūdiena, puikiais buvusiais ir esamais žmonėmis, jų darbais, savo piliakalniu, chrestomatine Merkio – Nemuno santaka, kadagynais, kopomis… Nežinau, ar dar kur Europoje yra toks Dievo ir žmonių pamirštas, nenutryptas, neišnaudotas pasaulis… Dėl to mūsų Dzūkijos nacionalinis parkas tapo PAN parkų nariu. ,,O Lietuva, Lietuva. Tu dar nežinai, neišmanai, kaip tu dvasiškai turtinga. Kiek tavo gamtoje grožės, o žemėje galybės”. Po šiais Juozo Albino Herbačiausko žodžiais pasirašome ir mes. Būtent dėl tos ,,grožės” siūlome ne važiuoti pas keramikus, bet eiti pėsčiomis nuo piliakalnio dešiniu Nemuno krantu. Jūs pamatysite Baltajame kalne laiptus – karvių varyklas, Pastraujo salą, į kurią ganytis ginė plaukte per Nemuną, praeisite pro akmens amžiaus gyvenvietės vietą. Pakalbėsime apie Nemuną – darbininką plukdžiusį sielius, vytines, strugus, baidokus, korobkas. Papasakosime apie gyvūnus, kurių galima sutikti Nemuno ir Straujos pakrantėse, parodysime bebrų užtvankas. Taip besišnekučiuodami nueisime iki Zakavolių, pas keramiką Petrą Pretkelį. Kartais jis žiedžia paprastą puodą, kitąkart nulipdo nenuspėjamos formos vazą ar kokios Perkūnės atvaizdą… ,,Nelygu, kokia bus nuotaika ir koks laikas bus, nes ir molis, ir vanduo, kaip ir patsai žmogus – ryte kitoks, negu vakare, ir netgi keramikas negali pasakyti, ar jis pats, ar kokios galios jo rankomis duoda moliui dar neregėtą formą”… (St. Stacevičius ,,Barzdotos puodžiaus godos”). Mūsuose gyvenantys keramikai – tikri darnumo su gamta pavyzdžiai. Štai Teresė Jankauskaitė (ji gyvena Pelekiškėse) naudojasi ne vien geležimi turtingu mūsų moliu, bet ir visu tuo, kas yra aplink. Teresės juodosios keramikos dirbiniai labai gražiai dera su džiovintų žolelių vainikėliais, su jų lapelių atspaudais angelėlių sparneliuose. Ši menininkė pagamino neregėtą molio suknelę su 1022 žvyneliais, sveriančią 6 kg. Kur dar tokią įdomybę rasi?! Menininkė jums būtinai papasakos apie senuosius, dabar jau išėjusius amžinatin, Merkinės juodosios keramikos meistrus.Read less